Vaičiuliškių bunkerio vieta
Wojciuliszki, gmina Puńsk (Vaičiuliškės, Punsko valsčius)
WGS84: 54.2714, 23.1463

1949 m. balandį J. Krikščiūnas-Rimvydas kartu su bendražygiais trečią kartą perėjo Lenkijos sieną, siekdamas į Vakarus perduoti partizanų dokumentus, liudijančius apie besitęsiantį sovietų terorą ir LLKS įkūrimą. Kertant sieną, žuvo šeši J. Krikščiūną lydėję partizanai, jis pats buvo sužeistas.

Į Lenkiją atgabentų dokumentų nepasisekė perduoti Vakarų žvalgyboms – J. Krikščiūnas juos patikėjo ryšininkui Pijui Paznėkui, o šis, pabijojęs keliauti pats, medžiagą perdavė ryšininkui Pijui Remindavičiui. Pastarasis siuntą pasiuntė paštu, ją perėmė lenkų saugumas ir išaiškino Varšuvoje veikusią ryšininkę Marytę Briliūtę.

Juozui Lukšai paraginus, J. Krikščiūnas iš atminties dokumentus atkūrė ir jie pagaliau pasiekė Prancūzijos pasiutinybę Varšuvoje. J. Krikščiūnas drauge su Vytautu Prabuliu-Žaibu, Broniu Saveikiu-Klajūnu ir Antanu Kvedaravičiumi-Lape, turėdami padirbtus dokumentus, taip pat ketino vykti tolyn į Vakarus, tačiau Lipniake – tai paskutinė stotelė prieš Suvalkus – jie buvo pastebėti geležinkelio milicijos ir iki žūties J. Krikščiūnas su V. Prabuliu liko Lenkijoje. Per sieną nebegrįžo ir B. Saveikis su A. Kvedaravičiumi, jų likimai klostėsi skirtingai. 1950 m. liepą per kautynes B. Saveikis-Klajūnas buvo sužeistas, areštuotas ir užverbuotas kaip agentas (vėliau paskirta bausmė lageryje, tolimesnis likimas nežinomas). Po J. Krikščiūno ir V. Prabulio žūties A. Kvedaravičius perėjo pas lenkų partizanus ir 1952 m. spalį jų gretose žuvo kautynėse.

Vienas iš J. Krikščiūno ir V. Prabulio bunkerių buvo laukuose, netoli ryšininkų ir rėmėjų Pauliukonių sodybos. Kaip prisimena šeimininkų duktė Teklė, tuo metu aplinkui augo kadagiai, slėptuvė buvo įrengta ant kalniuko, vadinamo Kapčioku. Ir šiandien matyti, kad bunkeris turėjo ilgas įėjimo angas, tačiau kaip prisimena ryšininkė, atsarginio išėjimo nebuvo.

Teklė Pauliukonytė-Smilgutė prisimena: „Neiškenčiau, atidariau namelio [= partizanų bunkerio] angą. Iš apačios ėjo drėgnas pelėsių kvapas. Apsidairiusi įropojau į vidų. Buvo tamsu. Prisilaikydama sienos ėjau. Siena buvo šlapia. Suradusi suolą, atsisėdau. Trūko oro. Skylės, kuriomis oras ėjo į slėptuvę, užžėlė. Sėdėjau, kol akys priprato prie tamsos. Ant stalo buvo palikta degtukų dėžutė ir žibalinė. Bandžiau uždegti lempą, degtukai neįsižiebė, nuo drėgmės sugedo. Kilo prisiminimai. Ne visi partizanai, kurie lankė slėptuvę, buvo gyvųjų tarpe. Tamsoje išniro buvusių partizanų veidai, jauni, linksmi. Dabar jų pasaulis – mirusiųjų pasaulis. Apėmė mane liūdesys, baimė. Greit išlindau iš slėptuvės. Angą palikau atdarą, kad įeitų daugiau oro. Jaučiausi, kad išlindau iš kapo...“

Pauliukonių sodybos vieta
Wojciuliszki, gmina Puńsk (Vaičiuliškės, Punsko valsčius)
WGS84: 54.2723, 23.1438

Buvusią sodybą šiandien mena tik kaštonas, tačiau ši vieta partizaninio karo istorijoje labai svarbi.

1947 m. žiemą Pauliukonių sodyboje Vaičiuliškėse susitiko lietuvių ir lenkų partizanų atstovai. Dainavos apyg. štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J. Krikščiūnas žodžiu susitarė su Mykolu Kaščyku (Michał Kaszczyk), atstovavusiu Suvalkų-Augustavo apygardai, dėl veikimo teritorijų. Buvo sutarta, kad Lietuvos partizanai gali slapstytis teritorijoje, kurios vakarinė riba ėjo per Budziską – Šipliškes – Žabariškes – Seivus – Krasnavą. Buvo sutarti ir ryšių punktai, kalbėta apie galimas bendras operacijas (viena tokių netrukus ir įvyko – pasakojama, kad 5 lietuviai kartu su lenkų partizanais užpuolė Šipliškių paštą ir milicijos postą).

T. Pauliukonytė prisimena, kad J. Krikščiūnas su adjutantu V. Prabuliu kartais lankydavosi Pauliukonių namuose, palaikė ryšį raštu. Partizanų žūtis ją sukrėtė: „Verkiau tol, kol nusilpau. Pasidarė lengviau. Atsiguliau. Atrodė man, kad nemiegu. Kambaryje buvo tamsu. Prie durų pamačiau vieną iš žuvusių miško brolių. Jis pasakė: „Neverk ir nesigailėk mūsų, daug dar išgyvensi, kaip ir mes.“ To vaizdo negalėjau suprasti. Gal iš nuovargio pasivaideno? Kad mirusieji ateina – netikėjau, bet išsakyti žodžiai greitu laiko virto tikrove.“

1949 m. pabaigoje (J. Krikščiūnas ir V. Prabulis žuvo gruodžio 15-ąją) buvo areštuotas ir nuteistas sodybos šeimininkas Vincas Pauliukonis, o jo žmona Ona su dukromis Adele, Tekle ir Celina iškeldintos iš namų ir išvežtos į Lenkijos vakarus, Grabionžą (lenk. Grabiąż) Košalino vaivadijoje. 1950 m. vasario 13 d. buvo areštuota ir T. Pauliukonytė, nuteista kalėti penkiems metams Fordono (lenk. Fordon) kalėjime. Dėl silpnos sveikatos ji buvo paleista anksčiau laiko, vėliau išvyko į Kanadą, kur gyvendama parašė prisiminimų knygą „Buvau partizanų ryšininkė“ (išleista 2016 m.).

2003 m. vasario 3 d., LR Prezidento dekretu už pagalbą Lietuvos partizanams, Vincas Pauliukonis ir Teklė Pauliukonytė buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiais.


Punsko bažnyčia
Ul. Adama Mickiewicza 55, Puńsk (Adomo Mickevičiaus g. 55, Punskas)
WGS84: 54.2495, 23.1758

1881 m. pastatyta neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia Punske – vienas svarbiausių lietuviškos tapatybės židinių šiame krašte. Partizaninio karo metais joje atjautos sulaukdavo ir laisvės kovotojai – klebonas Antanas Žievys (pareigas ėjo 1936–1949 m.) buvo partizanų rėmėjas. Jis suteikdavo galimybę bažnyčioje susitikti partizanams ir rėmėjams, kovotojams parūpindavo gimimo metrikų išrašų, kurie leido įsigyti naujus asmens dokumentus.

Kiekvienais metais bažnyčioje laikomos mišios už žuvusius partizanus. 2014 m. gruodžio 14 d., minint 65-ąsias J. Krikščiūno ir V. Prabulio žūties metines, į bažnyčią buvo atvežta urna su žeme iš žūties vietos (urna laikoma koplyčioje bažnyčios dešinėje, ant altoriaus su Dievo Motinos Pasaulio Karalienės skulptūra).




Lietuvos partizanų gatvė
Partyzantów Litewskich ul., Puńsk (Lietuvių partizanų gatvė, Punskas)
WGS84: 54.2464, 23.1793

Gatvė Punsko pietinėje dalyje, pakeliui į Šlynakiemį, pavadinta Lietuvos partizanų ir 1949 m. gruodžio 15 d. ten žuvusių J. Krikščiūno ir V. Prabulio atminimui.

Partizaninio karo metais Punsko lietuviai daug padėjo laisvės kovotojams. Partizanus rėmė: Pauliukonių, Judickų, Paznėkų, Remindavičių, Valinčių ir kitos šeimos. Daugelio jų nariai nukentėjo nuo lenkų saugumo, patyrė represijas


J. Krikščiūno-Rimvydo žūties vieta
Szlinokiemie, gmina Puńsk (Šlynakiemis, Punsko valsčius)
WGS84: 54.2299, 23.1487

1949 m. gruodžio 15 d. Dainavos apyg. štabo 1-ojo skyriaus viršininkas J. Krikščiūnas-Rimvydas ir jo adjutantas V. Prabulis-Žaibas žuvo Šlynakiemio kaimo bunkeryje.

Apie 3 x 3 m dydžio požeminė slėptuvė buvo įrengta nedideliame pušynėlyje. Partizanams ši vieta atrodė patikima, mat visai šalia buvo ryšininko ir rėmėjo Juozo Jakimavičiaus sodyba. Jis prisimena žūties išvakarėse įspėjęs apie netoliese besisukiojančius įtartinus asmenis, tačiau laisvės kovotojai jį nuramino sakydami, kad gruodžio 15-ąją kelsis į kitą vietą (tuo metu partizanai jau buvo pradėję kasti bunkerį Grigučių sodybos kluone).

Priešo karinės operacijos plane nurodyta, kad užduočiai atlikti reikia pasitelkti 300 karių iš Vidaus saugumo korpuso (KBW), 20 operacinių darbuotojų iš Suvalkų apskrities viešojo augumo įstaigos (PUBP), taip pat 20 pilietinės milicijos (MO) pareigūnų, ir iš visų jų sudaryti tris operacines grupes. Trečiajai grupei 7 val. buvo įsakyta pradėti bunkerio šturmą.

Saugumo ataskaitoje rašoma, kad bunkerio angą pavyko nustatyti pagal per mažą plyšį sklindančius dūmus. Vietos gyventojas buvo priverstas prieiti prie bunkerio angos ir pasiūlyti partizanams pasiduoti. Partizanai esą atsakę, kad „lenkų kariuomenei nepasiduosią, nes joje komunistai“. Tada priešas mėgino bunkerį padegti, o partizanai paaukojo savo gyvybę ant Tėvynės laisvės aukuro.

J. Jakimavičiui ir kitiems vietos gyventojams buvo liepta ardyti bunkerį. Jame V. Prabulis jau buvo negyvas, o J. Krikščiūnas dar sunkiai alsavo, todėl šiek tiek aptvarstytas buvo gabenamas į Suvalkų ligoninę ir mirė pakeliui.

Po šios operacijos lenkų saugumo teroras prieš lietuvių partizanų rėmėjus ir ryšininkus tęsėsi. Teigiama, kad 1949 m. gruodį buvo suimta 10 asmenų, padėjusių partizanams pereiti sieną, taip pat 39 asmenys, kurie patys 1945–1946 m. nelegaliai perėjo sieną, 19 šeimų buvo ištremtos į kitas Lenkijos vietoves.

Partizanams skirtą antkapinį paminklą prie Šlynakiemio bunkerio duobės pastatė istorinių įvykių liudininkas J. Jakimavičius. 1999 m. gruodį buvo atidengta LR ambasados Lenkijoje atminimo lenta, o 2014 m. gruodžio 13 d. atminimo žymenį pastatė KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“.


Simbolinis partizanų kapas
Zespół cmentarzy siedmiu wyznań, Suwalki (Septynių konfesijų kapinių kompleksas, Suvalkai)
WGS84: 54.095664, 22.911208

Tiksli partizanų J. Krikščiūno ir V. Prabulio palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Žūties dieną sulaikytas partizanų rėmėjas Sigitas Valinčius, kilęs iš Šipliškių kaimo, tapo šių įvykių liudininku. Anot jo, žuvusių partizanų kūnai buvo užkasti prie miesto kapinių tvoros arba už Suvalkų esančioje pelkėtoje, medžiais apaugusioje vietoje.

Remiantis saugumo pareigūno prisiminimais, kasta buvo visiškai prie Suvalkų kapinių tvoros. Anot jo, apnuoginti partizanų kūnai medinėse dėžėse buvo atkasti jau kitą dieną ir buvo rodomi sulaikytiems ryšininkams ir rėmėjams, padarytos žuvusiųjų nuotraukos. Pakartotinai užkasant palaikus, buvo pasirinkta kita tvoros pusė, kapinių teritorija (netoli augo du beržai).

1990-ųjų pradžioje Suvalkų lietuvių bendruomenė kapinėse pastatė paminklą ir atminimo lentą. Akmenys paminklui buvo atvežti iš partizanų žūties vietos Šlynakiemio kaime, projekto autorius – Juozas Vaznelis, o geležinį kryžių nukalė Vitas Malinauskas iš Šlynakiemio. Šiandien šią vietą globoja Lenkijos lietuvių bendruomenė.

Beje, 2021 m. rugsėjį Lenkijos Tautos atminties instituto tyrėjai Suvalkų kapinėse, evangelikų dalyje šalia koplyčios, aptiko dviejų vyrų palaikus ir buvo tikimasi, kad tai žuvusieji partizanai. Tačiau tyrimų rezultatai šio spėjimo nepatvirtino.