Prt. kpt. Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas (1919 09 14–1949 12 15)

Partizanas, kuris jungė Lietuvą su Vakarais, – taip galime vadinti Karžygį Jurgį Krikščiūną-Rimvydą. 1950 m. gruodžio 31 d. tris kartus geležinę uždangą su užduotimis kirtęs partizanas LLKS Tarybos Prezidiumo X sekcijos nutarimu buvo apdovanotas 1 laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais), suteikiant jam kartu ir Laisvės kovotojo karžygio garbės vardą. Taip J. Krikščiūno „nuopelnai ir atlikti žygiai dėl Lietuvos laisvės atstatymo“ buvo įvertinti jau po kovotojo žūties.

J. Krikščiūnas – Lietuvos inteligentijos atstovas. Nuo XVIII a. pab. Ašmintoje gyveno bajorų Krikščiūnų giminė, kurios atstovai prisidėjo prie pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimo. Karininko, topografo Antano Krikščiūno ir Marijos Titovos-Krikščiūnienės šeimoje gimęs Jurgis (krikšto vardas – Georgijus) taip pat siekė mokslo ir išsilavinimo – baigė Kauno „Aušros“ valstybinę berniukų gimnaziją, mokėsi A. Smetonos vardo Karo mokykloje kaip savanoris-aspirantas ir dar kurį laiką studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete geodeziją. Be kita ko, mokėjo vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas. Visos įgytos žinios ir patirtis pravertė partizanaujant. 

Patriotines J. Krikščiūno nuostatas liudija ne tik karybos studijos, bet ir įsitraukimas į Aukštosios Panemunės sukilėlių būrio veiklą 1941 m. birželį. Nėra žinoma, ar J. Krikščiūnas ketino prisijungti prie partizanų prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, tačiau galima teigti, kad susiklosčiusios aplinkybės privertė priimti galutinį sprendimą. 1944 m. rugpjūtį J. Krikščiūnas buvo areštuotas ir kaltinamas antisovietine veikla, iš Šiaulių kalėjimo paleistas tik 1945 m. vasario pradžioje (užverbuotas kaip saugumo agentas). Nenorėdamas paklusti spaudimui teikti informaciją, tų pačių metų lapkritį jis prisijungė prie Balbieriškio-Ūtos aplinkėse veikusių partizanų, pradėdamas savo kovos kelią Pietų Lietuvos partizanų gretose. 

Laikui bėgant Karžygio pareigos keitėsi, tačiau pagrindinė veiklos sritis buvo žvalgyba, ryšiai su Vakarais. Bendražygių prisiminimuose Rimvydas iškyla kaip linksmas, sumanus, turintis diplomatams būdingų savybių, dėl ko dažnai buvo prašomas prisidėti mezgant ryšius ne tik su užsieniu, bet ir tarp vietos partizanų dalinių. Be to, J. Krikščiūnas žinojo Suvalkiją ir puikiai skaitė žemėlapius. Tokios praktinės žinios ir gebėjimai partizanų vadovybei leido tikėtis reikšmingo J. Krikščiūno indėlio žygiuojant į ir veikiant Vakaruose. Šie lūkesčiai buvo pateisinti, Karžygis ištesėjo partizano priesaiką.

Punsko krašte J. Krikščiūno ir kartu su juo žuvusio adjutanto Vytauto Prabulio atminimas tebėra gyvas – J. Krikščiūną išgirdo ne tik Vakarai, bet ir ainiai, kurie šiandien su įkvėpimu ieško būdų laisvės kovotojų atminimą įamžinti. Partizanų auka stiprina Lenkijos lietuvių bendruomenės dvasią ir saugo jų ryšį su Tėvyne Lietuva.