Vaclovas Voveris-Žaibas (1922 02 17–1949 03 07)

Pasiliko jauni, dainose amžini,
Partizanai – sūneliai Tėvynės.

V. Voveris-Žaibas istorijoje yra ir bus iškilus XX a. Lietuvos karys – karžygys. Akistatoje su šalies okupantais jis nejuto baimės, gyvas būdamas tapo legenda, kėlė ir stiprino tautos dvasią.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prisimindamas 1947 m. balandžio 22–24 d. Punios Šile įvykusį Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydį, rašė, kad patiems partizanams buvo nepaprastai įdomu susipažinti su narsa, laimėtų kautynių skaičiumi pagarsėjusiu, bet daugeliui pirmą kartą matomu Dzūkų (vėliau – Partizano Kazimieraičio) rinktinės Geležinio Vilko grupės vadu V. Voveriu-Žaibu. 

Laisvės kovotojų prisiminimuose Žaibas – itin punktualus, tikras žodžio žmogus. Tarp krašto gyventojų jis turėjo didelį pasitikėjimą, autoritetą, buvo gerbiamas ir mylimas kaip taurus kovotojas dėl Tėvynės laisvės.

V. Voveris-Žaibas gimė Bakaloriškių kaime netoli Onuškio (dabar – Trakų r.). Antrojo pasaulinio karo metais iš Rūdininkų girios ir kitų miškų į šias apylinkes plėšikaudami traukė raudonieji partizanai – diversantai. Tad kaimuose į savisaugos būrius telkėsi vyrai, ginklavosi ir saugojo tvarką, gynė savo namus ir turtą. Bakaloriškių būriui priklausė 60 ar 70 vyrų, taip pat ir V. Voveris su broliu, kurie ne kartą pastojo kelią plėšikams ir baudė jų rėmėjus. Keršydami už patirtas nesėkmes ir pralaimėjimus, 1944 m. balandžio 12 d., ketvirtą Velykų dieną, diversantai puolė Bakaloriškes, padegė 38 ar 44 sodybas, iš viso apie 300 pastatų, nužudė du vyresnio amžiaus kaimo gyventojus. Dauguma spėjo pasitraukti į mišką, kitų tą dieną nebuvo namuose. Užpuolikai plėšė turtą, krovė į vežimus ir pasitraukė. Tų pačių metų liepą, vos tik prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, V. Voveris stojo į ginkluotą kovą ir be jokio gailesčio keršijo, gynė kraštą nuo raudonojo tvano.

Patirtis savisaugos būryje, įgimtos karo stratego ir taktiko savybės padėjo V. Voveriui partizaninėje kovoje. Jį išgarsino sėkminga 1948 m. spalio 27 d. pasala kelyje į Onuškį – ant minų užvažiavus sunkvežimiui, žuvo kone visa operatyvinė-karinė Onuškio grupuotė, likę gyvi priešai buvo pakirsti partizanų kulkosvaidžių ir automatų šūvių. Iki savo žūties V. Voveris beveik trisdešimt kartų susidūrė su priešais, pats juos daugelį kartų puolė ir visas šias kautynes laimėjo.

Ar tai ne pats geriausias įrodymas, jog Žaibas buvo puikus karys ir vadas? –

klausė Laisvės kovotojui karžygiui skirto In memoriam autorius A. Ramanauskas ir aprašęs daugelį šių pergalių, dar kartą sugrįžo prie Karžygio – Žaibo – asmenybės:

Šių kautynių sėkmingumą didžia dalimi galima aiškinti tuo, kad Žaibas buvo drąsus, šaltas, niekad nepametąs orientacijos ir nesvyruojąs kritiškiausiais momentais. Ta ugnimi plieskianti drąsa, tas nesukrečiamas pasitikėjimas savo jėgomis, savo ginklu, savo kovos draugais, pagaliau giliu rimtumu dvelkianti graži Žaibo išvaizda veikė visus partizanus taip, kad šie, iš anksto įsitikinę kautynių sėkmingumu, laimėdavo vienas kautynes po kitų.