Juozas Kasperavičius-Visvydas (1912 07 17–1947 04 09)

Lietuvos partizaninio karo istorijoje nedaug laisvės kovotojų, kuriuos būtų galima pavadinti ideologais. Pirmojo Jungtinės Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus-Visvydo idėjos paklojo pamatus dviems metams po jo žūties įkurtam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui (LLKS) – visos Lietuvos partizanus suvienijusiai organizacijai.

1945 m., įstojęs į partizanų gretas, J. Kasperavičius jau 1946 m. vasarą vienijo Jurbarko, Tauragės, Raseinių ir Šiaulių kraštuose veikiančias rinktines, su bendražygiais kūrė Jungtinę Kęstučio apygardą. Vizituodamas partizanų dalinius, posėdžiaudamas ir susirašinėdamas su rinktinių vadais, J. Kasperavičius įžvelgė partizanų norą jungtis į didesnius organizacinius vienetus, turėti aukščiausiąją vadovybę. Naująją organizaciją jis siūlė pavadinti „Laisvės kovos sąjūdžiu“. Jo teigimu, tokios organizacijos negalima apriboti vien tik siauromis ginkluotųjų pajėgų funkcijomis. Partizanus jis laikė laisvės kovos vedliais, geriausiai išmanančiais rezistencijos aktualijas, todėl turinčiais šiai kovai vadovauti.

J. Kasperavičiaus požiūriu, partizanai turėjo tautos pasitikėjimą, ankstesnių pogrindžio organizacijų palikimą ir programas, taip pat aiškų požiūrį į Lietuvos ateitį, nuomonę daugeliu socialinių, ekonominių, politinių ir visuomeninių klausimų. Sąjūdžio vadovybę būsimasis Laisvės kovotojas karžygys siūlė kurti „iš apačios, rinkimų keliu, kad atstovautų visai Lietuvių tautai – visiems kovotojams už laisvę“.

Centralizuoti pogrindį buvo lemta antrajam Jungtinės Kęstučio apygardos vadui Jonui Žemaičiui, kuris šio sumanymo pradininkais kartu su J. Kasperavičiumi laikė apygardos štabo narius Petrą Paulaitį ir Petrą Bartkų. Būtent J. Žemaitis ir P. Bartkus tapo vienais iš LLKS įkūrėjų ir 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos signatarais. Nuo pirmųjų Jungtinės Kęstučio apygardos štabo veiklos dienų, J. Kasperavičius P. Bartkui patikėdavo svarbiausias organizacines užduotis, o žuvus vadui, darbą P. Bartkus tęsė kartu su J. Žemaičiu.

1948 m. birželio 19 d. Vakarų Lietuvos srities ir apygardų vadovybė, pirmininkaujant J. Žemaičiui, svarstė partizanų suvienijimo ideologinius pagrindus ir nutarė pritarti jau minėtiems J. Kasperavičiaus pasiūlymams. Jo mintys apie Laisvės kovos sąjūdžio ideologiją ir siekius buvo oficialiai pripažintos kuriamos vieningos organizacijos ideologijos pagrindu.

J. Žemaitis ir P. Bartkus nepamiršo žuvusio vado nuopelnų – 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu „už ypatingus nuopelnus išreiškiant sąjūdžio idėją, prasmę bei pobūdį, jo organizacinių, karinės bei visuomeninės veiklos pagrindų Vakarų Lietuvoje padėjimą, parengiant ir masiniais tiražais išleidžiant atitinkamus pogrindžio spaudos leidinius ir mirties valandoje parodytą didvyriškumą kovoje su priešu“, J. Kasperavičiui-Visvydui pirmajam su Pietų Lietuvos partizanų vienytoju ir srities įkūrėju Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu buvo suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu – I laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi (su kardais).