Siekis ir noras vykdyti užduotis, kurias lydi rizika

Prt. mjr. Juozas
Albinas Lukša-Mykolaitis (1921 09 04–1951 09 04)
Partizaninio karo diskursas plečiasi: siekį atpažinti lemtingus įvykius, ištirti kautynes palaipsniui keičia bendražmogiškų patirčių, unikalių asmenybių paieškos. Laisvės kovotojas karžygis Juozas Albinas Lukša-Mykolaitis – drąsus, troškimų ir meilės kupinas karys. Jis mums paliko unikalius, dar kovos metais parašytus prisiminimus ir didelį pluoštą asmeninių laiškų, skirtų mylimajai, žmonai Nijolei Bražėnaitei. Šie laiškai atskleidžia laisvės kovotojo charakterį, o juose keliamas asmens ir valstybės santykių, dar daugelis kitų klausimų – neturi senaties. Tapatybę po Vyčio, Juodžio, Kazimiero, Skirmanto, Kęstučio, Armino, Skrajūno, Adam, Sten, Daumanto ir S. Mykolaičio slapyvardžiais slėpusio J. A. Lukšos gyvenimo ir kovos istorija šiandien rodo ir primena, kokie neišmatuojamai sunkūs gali būti pasirinkimai, kaip svarbu klausyti širdies ir ištikimai sekti idealus. Tad kaip J. A. Lukša tapo herojumi?
J. A. Lukšos gyvenimo istorija iškelia šeimos, mokyklos, bendruomenės svarbą asmenybės ugdyme. Krikščioniškos pažiūros būsimąjį Laisvės kovotoją karžygį lydėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. ,,Perspektyvą į gyvenimą brėžė Mamelė“, – nuo mažens Lukšų vaikai buvo mokomi padėti vieni kitiems, rūpintis silpnesniais, buvo ugdomas jų noras šviestis, siekti išsilavinimo. Tarpukario Lietuvos mokykla šias savybes dar labiau stiprino, taip pat augino tautiškumą ir patriotiškumą. Juozo Albino bendramokslis iš gimnazijos laikų prisiminimuose rašė:
Visos šios savybės buvo svarbios mezgant pogrindžio ryšius, žengiant pirmuosius kovos žingsnius. Socialinių ryšių tinklo branduolys – ateitininkai, tarp kurių J. A. Lukša pasižymėjo pavydėtina energija. Ateitininkai aktyviai dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje, o išugdyti atidaus ir sumanaus pogrindininko gebėjimai J. A. Lukšai vėliau padėjo žvalgyboje. Be to, jis buvo angažuotas – tai bene svarbiausia ir žvalgui būtina savybė. Apie tai JAV žvalgybos kūrėjas A. Dullesas kalbėjo kaip apie „fronto linijos“ mentalitetą. Tokia motyvacija reiškiasi kaip eiliniam piliečiui sunkiai suvokiamas užsispyrimas, siekis ir noras vykdyti užduotis, kurias lydi rizika, o baigtis – neaiški.
Laisvės kovotojas karžygys J. A. Lukša apie savo motyvaciją rašė taip:
Partizaninio karo diskursas plečiasi: siekį atpažinti lemtingus įvykius, ištirti kautynes palaipsniui keičia bendražmogiškų patirčių, unikalių asmenybių paieškos. Laisvės kovotojas karžygis Juozas Albinas Lukša-Mykolaitis – drąsus, troškimų ir meilės kupinas karys. Jis mums paliko unikalius, dar kovos metais parašytus prisiminimus ir didelį pluoštą asmeninių laiškų, skirtų mylimajai, žmonai Nijolei Bražėnaitei. Šie laiškai atskleidžia laisvės kovotojo charakterį, o juose keliamas asmens ir valstybės santykių, dar daugelis kitų klausimų – neturi senaties. Tapatybę po Vyčio, Juodžio, Kazimiero, Skirmanto, Kęstučio, Armino, Skrajūno, Adam, Sten, Daumanto ir S. Mykolaičio slapyvardžiais slėpusio J. A. Lukšos gyvenimo ir kovos istorija šiandien rodo ir primena, kokie neišmatuojamai sunkūs gali būti pasirinkimai, kaip svarbu klausyti širdies ir ištikimai sekti idealus. Tad kaip J. A. Lukša tapo herojumi?
J. A. Lukšos gyvenimo istorija iškelia šeimos, mokyklos, bendruomenės svarbą asmenybės ugdyme. Krikščioniškos pažiūros būsimąjį Laisvės kovotoją karžygį lydėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. ,,Perspektyvą į gyvenimą brėžė Mamelė“, – nuo mažens Lukšų vaikai buvo mokomi padėti vieni kitiems, rūpintis silpnesniais, buvo ugdomas jų noras šviestis, siekti išsilavinimo. Tarpukario Lietuvos mokykla šias savybes dar labiau stiprino, taip pat augino tautiškumą ir patriotiškumą. Juozo Albino bendramokslis iš gimnazijos laikų prisiminimuose rašė:
Juozas Lukša buvo vidutinio ūgio, žvalus, gražios išvaizdos. Visada linksmas, kalbus, draugiškas, geros nuotaikos ir mėgo pajuokauti. Mokėsi labai gerai, mėgo dainas. Dėl gerų būdo savybių klasės draugų, mokytojų ir kitų moksleivių buvo mėgiamas ir šiltai priimamas į draugų būrį.
Visos šios savybės buvo svarbios mezgant pogrindžio ryšius, žengiant pirmuosius kovos žingsnius. Socialinių ryšių tinklo branduolys – ateitininkai, tarp kurių J. A. Lukša pasižymėjo pavydėtina energija. Ateitininkai aktyviai dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje, o išugdyti atidaus ir sumanaus pogrindininko gebėjimai J. A. Lukšai vėliau padėjo žvalgyboje. Be to, jis buvo angažuotas – tai bene svarbiausia ir žvalgui būtina savybė. Apie tai JAV žvalgybos kūrėjas A. Dullesas kalbėjo kaip apie „fronto linijos“ mentalitetą. Tokia motyvacija reiškiasi kaip eiliniam piliečiui sunkiai suvokiamas užsispyrimas, siekis ir noras vykdyti užduotis, kurias lydi rizika, o baigtis – neaiški.
Laisvės kovotojas karžygys J. A. Lukša apie savo motyvaciją rašė taip:
Nakties šešėliams pradedant gaubti nurimusį mišką, vėl rengėmės žygiui, mintimis kartodami duotos priesaikos žodžius — atkakliai tęsti kovą už tiesos ir teisingumo triumfą Žemėje ir už žmogaus teises, apie kurias tiek daug pasaulyje prikalbėta ir tebekalbama, kurias mes vis dar privalome savu krauju pirkti…