Plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02)

Prie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ištakų stovėjo Lietuvos Respublikos metais išugdyti karininkai. Pulkininkas, karo inžinierius Juozas Vitkus-Kazimieraitis taip pat davė priesaiką negailint savo sveikatos nei gyvasties ligi paskutiniam kraujo lašui ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o taip pat mūsų žmones ir visą mūsų žemę nuo kokių nors užsienių ar vidaus priešų užpuolimo.

Taip pat preciziškai, kaip inžinierinius brėžinius Belgijos karo mokykloje, jis braižė vieningos pasipriešinimo organizacijos struktūrą, grynino jos tikslus. Per pusantrų metų – iki žūties 1946 m. liepos 2 d. – J. Vitkus suvienijo visų Pietų Lietuvos partizanų pajėgas ir įkūrė bendrą štabą, pasirašė politinę deklaraciją, skelbiančią principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtų ateityje tvarkytis.

1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu J. Vitkui pirmajam, kartu su Žemaitijos partizanų vienytoju Juozu Kasperavičiumi-Visvydu, suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas ir už ypatingus nuopelnus išreiškiant sąjūdžio idėją, prasmę bei pobūdį, jo organizacinių, karinės bei visuomeninės veiklos pagrindų Pietų Lietuvoje padėjimą, parengiant ir masiniais tiražais išleidžiant atitinkamus pogrindžio spaudos leidinius, o ypač už mirties valandoje parodytą didvyriškumą kovoje su priešu, jis buvo apdovanotas aukščiausiu – I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais).

J. Vitkus turbūt ir nenujautė, kad jo pasirinktame Kazimieraičio slapyvardyje tiek daug pranašiškų ženklų. Tai ir šv. Kazimiero draugija, kuri pilietinio pasipriešinimo būdais atkakliai priešinosi lenkų okupacijai Rytų ir Pietų Lietuvoje. Šventas Kazimieras taip pat aukštos moralės, teisingumo, lygybės su nuskriaustaisiais pavyzdys. Jis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės globėjas.

J. Vitkaus-Kazimieraičio karžygystė pažymėta ne kalavijų žvangėjimu ir pergalingais mūšiais. Jis matė, kad kova bus ilga, pareikalaus didelės dvasinės ištvermės, todėl mes turime visiškai ramiai priimti visus laikinus nepasisekimus ar nusivylimus, kurie turi mums dar labiau įkvėpti lietuviško užsispyrimo mūsų šventoje kovoje, pasitikint Apvaizdos gailestingumu ir teisingumu.

Mylintis vyras ir tėvas buvo priverstas palikti savo šeimą, kad apgintų visas Lietuvos šeimas. Savo brangiausiems galėjo padėti tik karšta kasdiene malda, kad juos Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas. Ir tos maldos buvo išklausytos. Persekiojama, patirdama skurdą ir tremtį žmona Genovaitė išsaugojo vaikus. Vytautas, Rimgaudas, Algimantas, Jūratė, Kastytis ir Liudas sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

J. Vitkaus-Kazimieraičio kaip tėvo figūra iškyla kitų laisvės kovotojų prisiminimuose:

Charakterio buvo švelnaus, taikaus. Gražu žiūrėti, kaip auklėjo partizanus, atkalbinėjo vyrus nuo žiaurumų, kurių, sakė, mūsų mažai tautai nereikia.

Būdamas kone dvigubai vyresnis už daugelį vyrų, autoritetą jis įgijo ne vien dėl aukštesnio karinio laipsnio, bet ir dėl reiklumo sau, pasiryžimo aukotis iki galo.

Simboliška, kad J. Vitkus-Kazimieraitis amžinam poilsiui atgulė Antakalnio Karių kapinėse. Šv. Kazimiero karstas – Vilniaus Arkikatedroje. Tuo metu, kai kito Laisvės kovotojo karžygio – Juozo Albino Lukšos – į Vakarus nugabentas Lietuvos tikinčiųjų laiškas pasiekė Vatikaną, 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII šventąjį Kazimierą paskelbė ypatingu, danguje esančiu visos lietuvių jaunuomenės Globėju pas Dievą.

Karžygio garbės vardas J. Vitkui-Kazimieraičiui buvo suteiktas praėjus beveik trims metams po jo žūties. 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadai į jį žvelgė kaip į asmenį, kuris ir šiandien nė kiek nemažėjančia šviesa tebenušviečia Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ir visos tautos kovos kelią. Lai nušvies ir ateityje.