Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 07)

Viena iš Lietuvos partizaninio karo ikonų – už laisvę kovojantis mokytojas. Konstantinas Bajerčius-Garibaldis – vienintelis visuomenės ir kultūros veikėjas, Lietuvos mokytojas, kuriam 1950 m. gruodžio 4 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Prezidiumo X sekcijos (Ginkluotųjų pajėgų štabo) sprendimu buvo suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. Iki šiol Garibaldis mažiausiai visuomenėje žinomas ir neįamžintas Karžygys, kurio gyvenimas ir kova atveria naujus partizaninio karo horizontus.

K. Bajerčius-Garibaldis buvo ištikimas žmogaus laisvei, orumui, atsakomybei, gyvenime aukštino teisingumą, išliko reiklus, griežtas ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis nepalaužiamas. Ruošdamas mokytojus Alytaus mokytojų seminarijoje, jis garsėjo kaip dažniausiai antriems metams paliekantis pedagogas, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas. K. Bajerčius siekė ugdyti kritiškai mąstančią kartą ir pats už tautininkų valdžios kritiką aštuonis mėnesius jau buvo kalėjęs Varnių koncentracijos stovykloje.

Į klausimą kodėl 1945 m., kai į mišką pas partizanus išėjo Alytaus mokytojų seminarijos mokytojai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Antanas Kulikauskas-Daktaras, K. Bajerčius liko darbe, atsakymo neturime. Jis tęsė neginkluotą kovą prieš okupantą, rėmė partizanus ir ryšininkavo tarp Pietų Lietuvos srities vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Domininko Jėčio-Ąžuolio. 1950 m., teikdamas K. Bajerčių-Garibaldį Karžygio garbės vardui, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Sergijus Staniškis-Viltis jį taip apibūdino:

Dėka savo plačių pažinčių, sumanumo ir pastangų [K. Bajerčius] padėdavo susirišti susikūrusiems partizanų daliniams. Organizavo partizanų dalinių rėmimą ir pagal išgales pats rėmė: radijo, sanitarijos reikmenimis, spaudos priemonėmis ir kt. Dalyvavo pogrindžio spaudoje (…). Aukštesniųjų vadų pasitarimuose atsiradus priešingumams, savo autoritetingumu ir sumanumu rasdavo išeitį priešingumams išvengti.

Praėjus keturiems metams po žūties, apdovanojamas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais ir skelbiamas Karžygiu K. Bajerčius buvo pavadintas partizanu-slapuku. Šis vaidmuo šiandien kelia abejonę ir pagrįstą klausimą ar Garibaldis tikrai neturėjo specialių Pietų Lietuvos srities partizanų vadovybės įgaliojimų. Juk jis vienintelis iš legaliai gyvenančių rezistencijos dalyvių 1946 m. balandžio 23 d. pasirašė Punios Šile, pas D. Jėčį-Ąžuolį priimtą politinę deklaraciją, o praėjus dviem mėnesiams Garibaldžio laiškas buvo rastas pas žuvusį Pietų Lietuvos srities partizanų vadą J. Vitkų-Kazimieraitį.

K. Bajerčius-Garibaldis veikė taip slaptai, kad apie jo veiklą nežinojo žmona, istorijos mokytoja Magdelena, juo labiau sūnūs Mindaugas ir Vygantas. Atrodo, iki pat arešto dienos K. Bajerčius liko ištikimas šeimai, siekdamas ją apsaugoti, neužtraukti grėsmės. Nebėgo, nesislėpė jis nė 1946 m. gruodžio 7-osios popietę, kai sužinojo, jog į namus atvyksta priešas. Sumuštas, nukankintas, tačiau nepasidavęs ir neišdavęs, Garibaldis mirė kaip partizanų ir visos lietuvių tautos šventasis. Ištikimas kovos už laisvę idealams, jis pats amžiams tapo Karžygio idealu.