Ginklo vyras, avantiūrų kupinas
Prt. ltn.
Kazimieras Alfonsas Pyplys, slap. Mažytis-Audronis (1923 01 21–1949 09 23)
Po šiais amžininkų epitetais slepiasi Kazimiero Alfonso Pyplio – vieno žymiausių ir kovingiausių Lietuvos partizanų – vardas. Istorinių asmenybių vertinimai visuomet išlieka nevienareikšmiai ir perdėm subjektyvūs. Tačiau niekas nepaneigs iškilaus laisvės kovotojo nuopelnų. Jis gyvybę – brangiausią auką – padėjo ant Tėvynės laisvės aukuro.
K. A. Pyplys buvo partizanas tikrąja šio žodžio prasme. Per keturis aktyvios partizaninės kovos metus Mažyčiui-Audroniui susiremti su priešu teko daugiau kaip dvidešimt kartų. Greitos reakcijos, sumanumo ir ginklą valdyti įgudusios rankos dėka jis nuėjo ilgą kovos kelią, keturis kartus buvo sužeistas (1945 m. kovo 28 d. Paverknių kautynėse – sunkiai). Laisvės kovotojo Tėvynei pareigų ėjimo lape įrašai apie iš Pakuonio areštinės išlaisvintus kalinius – apie tai, remdamasis K. A. Pyplio pasakojimu, vaizdingai pasakoja ir Juozas Lukša-Daumantas, atkaklios kautynės Alšininkuose ir Paverkniuose, įspūdinga Užgavėnių blynų baliaus operacija Marijampolėje, susišaudymai Kauno mieste ir dar daugelis kitų susidūrimų su priešu.
Pralaužęs geležinę uždangą, K. A. Pyplys turėjo visas galimybes pasilikti laisvuose Vakaruose, juk ten jau buvo daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų ir šviesuomenės. Tačiau laisvės kovotojas sugrįžo į Lietuvą ir kovojo iki paskutinio kraujo lašo.
Iš kur K. A. Pyplio nusiteikimas ir ryžtas? Šeimoje būsimą partizaną supo patriotiška aplinka. Tėvas buvo tarnavęs kariuomenėje, nuo mažumės Kazimierą išmokė kaip elgtis su ginklu. Tautinę ir krikščionišką dvasią ugdė Kauno gimnazijos, kuriose būsimam partizanui teko mokytis.
Pirmasis K. Pyplio kovos krikštas – Birželio sukilimas Pakuonyje. Į sukilėlių būrį jis stojo kartu su tėvu. Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, išėjo į mišką. 1945 m. rugpjūtį jis jau paskiriamas į Tauro apygardos štabą, o 1947 m. gruodį kartu su J. A. Lukša leidžiasi į pavojų kupiną žygį į Vakarus. 1949 m. gegužės 1-ąją sugrįžo Baltijos jūra, desantu, ir po poros savaičių ryžtingas, sumanus laisvės kovotojas susitiko su Tauro apygardos vadovybe.
Agentų išduotą Dainavos apygardos štabo bunkerį Kalesninkų miške priešas apsupo 1949 m. rugsėjo 23 d., užvirė kautynės. Karžygių mirtimi žuvo neplanuotai minėtame bunkeryje apsistoję K. A. Pyplys ir jo bendražygis Juozas Makarevičius-Žilvitis. Pietų Lietuvos srities partizanų vado Sergijaus Staniškio parašytas in memoriam Mažyčiui-Audroniui – Laisvės kovotojui karžygiui – baigiasi žodžiais:
Labai drąsus, rizikingas... Toks idealus ir rimtas... Visuomet ramus ir besišypsantis... Miestietis, inteligentas ir mokytas.
Tai ginklo vyras, avantiūrų kupinas... Jis buvo laikomas vienu iš narsiausių Suvalkijos partizanų... Savo ranka jau buvo sunaikinęs lygiai šešiasdešimt bolševikų.
Antisemitas... Aklas vokiečių ir hitlerizmo gerbėjas... Durnelis, Kauno žulikėlis... Fizinio darbo bijojo labiau, negu bolševikų... Brutalus, degeneravęs tipelis...
Po šiais amžininkų epitetais slepiasi Kazimiero Alfonso Pyplio – vieno žymiausių ir kovingiausių Lietuvos partizanų – vardas. Istorinių asmenybių vertinimai visuomet išlieka nevienareikšmiai ir perdėm subjektyvūs. Tačiau niekas nepaneigs iškilaus laisvės kovotojo nuopelnų. Jis gyvybę – brangiausią auką – padėjo ant Tėvynės laisvės aukuro.
K. A. Pyplys buvo partizanas tikrąja šio žodžio prasme. Per keturis aktyvios partizaninės kovos metus Mažyčiui-Audroniui susiremti su priešu teko daugiau kaip dvidešimt kartų. Greitos reakcijos, sumanumo ir ginklą valdyti įgudusios rankos dėka jis nuėjo ilgą kovos kelią, keturis kartus buvo sužeistas (1945 m. kovo 28 d. Paverknių kautynėse – sunkiai). Laisvės kovotojo Tėvynei pareigų ėjimo lape įrašai apie iš Pakuonio areštinės išlaisvintus kalinius – apie tai, remdamasis K. A. Pyplio pasakojimu, vaizdingai pasakoja ir Juozas Lukša-Daumantas, atkaklios kautynės Alšininkuose ir Paverkniuose, įspūdinga Užgavėnių blynų baliaus operacija Marijampolėje, susišaudymai Kauno mieste ir dar daugelis kitų susidūrimų su priešu.
Pralaužęs geležinę uždangą, K. A. Pyplys turėjo visas galimybes pasilikti laisvuose Vakaruose, juk ten jau buvo daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų ir šviesuomenės. Tačiau laisvės kovotojas sugrįžo į Lietuvą ir kovojo iki paskutinio kraujo lašo.
Iš kur K. A. Pyplio nusiteikimas ir ryžtas? Šeimoje būsimą partizaną supo patriotiška aplinka. Tėvas buvo tarnavęs kariuomenėje, nuo mažumės Kazimierą išmokė kaip elgtis su ginklu. Tautinę ir krikščionišką dvasią ugdė Kauno gimnazijos, kuriose būsimam partizanui teko mokytis.
Pirmasis K. Pyplio kovos krikštas – Birželio sukilimas Pakuonyje. Į sukilėlių būrį jis stojo kartu su tėvu. Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, išėjo į mišką. 1945 m. rugpjūtį jis jau paskiriamas į Tauro apygardos štabą, o 1947 m. gruodį kartu su J. A. Lukša leidžiasi į pavojų kupiną žygį į Vakarus. 1949 m. gegužės 1-ąją sugrįžo Baltijos jūra, desantu, ir po poros savaičių ryžtingas, sumanus laisvės kovotojas susitiko su Tauro apygardos vadovybe.
Agentų išduotą Dainavos apygardos štabo bunkerį Kalesninkų miške priešas apsupo 1949 m. rugsėjo 23 d., užvirė kautynės. Karžygių mirtimi žuvo neplanuotai minėtame bunkeryje apsistoję K. A. Pyplys ir jo bendražygis Juozas Makarevičius-Žilvitis. Pietų Lietuvos srities partizanų vado Sergijaus Staniškio parašytas in memoriam Mažyčiui-Audroniui – Laisvės kovotojui karžygiui – baigiasi žodžiais:
Lietuvos žemelėj ilsėkis, drąsuoli,
Mes likę gyvi vis kovosim toliau.
Išnaikinsim niekšus, išvysim grobuonis
Ir laisvė sušvis mums gražiau!
Projektas finansuotas
Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos
ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos lėšomis
partizanulietuva@gmail.com
facebook.com/partizanulietuva
visos teisės saugomos, 2023