Romas Kaunietis gimė 1944 m. birželio 8 d., Jono Kauniečio ir Kazimieros Dūdaitės-Kaunietienės šeimoje Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiuje. 1949 m. kovo 25 d. tėvai ir brolis Bronius ištremti į Sibirą, Romas suspėjo pasislėpti ir apsigyveno pas krikšto mamą Edvardą Jakučionienę. Tėvelis 1953 m. mirė Sibire, mama su broliu 1956 m. grįžo į Lietuvą.

Romas Kaunietis partizanų rėmėjų Elzbietos ir Stanislovo Sajų sodyboje Balandiškyje (Radviliškio r.). Š. Mažeikos nuotr., 2012 m.

R. Kaunietis mokėsi Pandėlio vid. mokykloje, 1965 m. pabaigė Panevėžio politechnikumą ir dirbo Tiksliosios mechanikos gamykloje Panevėžyje, vėliau „Ekrano“ gamykloje. 1966 m. sukūrė šeimą, užaugino dvi dukras.

1969 m. kovo 18 d., kratos metu, R. Kauniečio bute buvo surasti Lietuviškosios enciklopedijos tomai, kai kurių prieškario ir karo metų leidinių komplektai, savilaidos leidinių išrašai, 260 jo kūrybos eilėraščių, mėgėjiško kino scenarijų ir pistoletas. Sugrįžęs iš kalėjimo nuo 1970 iki 1985 m. R. Kaunietis dirbo statybose įvairiose Lietuvos vietose, 1991–2006 m. – Valstybės tarnyboje: LR Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio apygardoje, Dokumentų apsaugos tarnyboje prie LR Finansų ministerijos, Valstybės saugumo tarnyboje, Specialiųjų tyrimų tarnyboje.

2005 m. R. Kaunietis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 2014 m. jam skirta Felicijos Bortkevičienės kalbos premija.

Partizanas Antanas Kisielius ir Romas Kaunietis. Jurbarkas, 2008 m.

Jaunystėje R. Kauniečiui paliko įspūdį vokiečių okupacijos metais išleistos knygos „Kaip jie mus sušaudė“, „Žemaičių kankiniai“ ir kitos, kuriose buvo skelbiami pirmosios sovietinės okupacijos nusikaltimai prieš lietuvių tautą. Šeštajame dešimtmetyje „Amerikos balsas“ skelbė Kersteno komiteto surinktą medžiagą Baltijos šalių užgrobimo bylai ir ragino rinkti nukentėjusių nuo sovietų okupacijų prisiminimus.

1965–1966 m. iš Sibiro sugrįžo keletas R. Kauniečio pažįstamų Pandėlio vidurinės mokyklos moksleivių, nuteistų už antisovietinę veiklą. Prasidėjo pažintys su jų bendrabyliais ir lagerių draugais: A. Terlecku, V. Petkumi, R. Ragaišiu, A. Baltrušiu, partizanais J. Tribušausku, B. Purliu, J. Alekna. Jų ratas greitai plėtėsi – tarpininkas supažindindavo su savo draugu, jis – su savo ir taip toliau. Istorija iš politinių kalinių lūpų prašėsi užrašoma.

1966–1968 m. R. Kaunietis užrašė N. Kietienės, L. ir O. Glemžų, K. Palubinskienės, V. Baltušytės-Vaivadienės prisiminimus. 1969 m. areštas R. Kauniečio neatšaldė, sugrįžęs iš kalėjimo 1970 m. jis užrašė L. Laurinsko-Liūto, B. Juospaičio-Direktoriaus, A. Laužiko–Švitrigailos, A. Skukausko-Aleksiuko, P. Rasiulio, A. Krasnadomskio, partizanų rėmėjų kun. T. Vinkšnelio, J. ir P. Januševičių, neginkluoto pasipriešinimo dalyvių A. Susnio, S. Naglio, P. Skeiverio pasakojimus. Su daugeliu kovotojų supažindino partizanų būrio vado A. Žilio-Žaibo ir Z. Žilienės-Klajūnės sūnus Algimantas Žilys.

Saugodamasis, vietoje pavardžių R. Kaunietis užrašinėjo tik pateikėjų inicialus, susitikimo datų nežymėjo. Lapelius ir sąsiuvinius dėjo į stiklainius, juos užliedavo parafinu, slėpė rūsyje, garaže arba pas kaimyną V. Riboką. Apie 1975 m. visų šių prisiminimų perrašus mašinėle po 3 egzempliorius, iš V. Vaivadienės gautų partizanų nuotraukų kopijas R. Kaunietis sudėjo į tris metalines dėžes, užliejo smala ir paslėpė skirtingose vietose.

Atgimimo metų pradžioje R. Kauniečio pateikėjai pasikeitė – daugelis pasakojo atvirai, iš panevėžiečio žurnalisto nupirktas japoniškas diktofonas, įsigytas plačiajuostis fotoaparatas iš esmės palengvino prisiminimų rinkimą ir fotografijų kopijavimą. 1989 m. Panevėžio Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“ pasirašydamas slapyvardžiais Mindaugas Genys, Romas Girietis ir Vytenis Aukštuolis R. Kaunietis paskelbė pirmuosius laisvės kovotojų pasakojimus. Buvo tokių, kurie grasino teismu, tačiau dauguma graibstė laikraščius, redakcijoje palikdavo savo adresus, telefonų numerius, kviesdavo atvažiuoti, užrašyti prisiminimus. R. Kaunietis tam skyrė visą savo laiką, jėgas ir pastangas.

Alytiškis Vytautas Ledas (1948–1993) paragino R. Kaunietį parengti laisvės kovotojų prisiminimų knygą ir pasiūlyti „Vagos“ leidyklai ją išleisti. Penkis metus vilkinus knyga leidyklos direktoriaus Kornelijaus Platelio pastangomis buvo išleista 1996 m. ir pasklidusi po Lietuvą turėjo nepaprastai didelį atgarsį: vieni norėjo patikslinti, kiti papildyti, treti – pasidalinti savo prisiminimais. Pateikėjai gyveno Raguvoje, Ramygaloje, Krekenavoje, Naujamiestyje, Subačiuje, Kupiškyje, Rokiškyje, Biržuose – R. Kaunietis vis tolo nuo gimtųjų Buivydžių, kurių istoriją ėmėsi rašyti dar 1963-iaisiais.

Romas Kaunietis perduoda laisvės kovų archyvo dalį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvui (aplankai nuotraukos kairėje, ant grindų). V. Vaitkevičiaus nuotr., 2022 m.

R. Kaunietis įsitikinęs, kad laisvės kovų dalyvių ir amžininkų liudijimai – pokario istorijos tyrimų pamatas. Nesvarbu, kad slėpta ir slopinta atmintis išdildė kai kuriuos vardus, datas, kad prisiminimuose pasitaiko netikslumų. Prisiminimus lyginant su partizanų ir saugumo dokumentais galima atkurti istorinių įvykių seką. Emocinis pasakojimų fonas, smulkiausios detalės sukuria nuotaiką, kurios nerasime nei slapčiausiuose saugumo archyvuose, nei profesionalų istorikų darbuose. Tai tikra dvasia, gyvas balsas.

„Keliaudamas po Lietuvą, rinkdamas ir užrašinėdamas buvusių Lietuvos partizanų prisiminimus, aš dar kartą įsitikinau, kad šitų žmonių patirtimi išgyvenimai neturėtų nueiti į užmarštį, kad aš privalau sudėti juos į vieną vietą ir palikti ateinančioms kartoms tarsi testamentą.

Užrašinėti šių žmonių prisiminimus jaučiau tiesiog šventą pareigą savo tautos istorijai, o ypač tiems, kurie savo galveles paguldė už mūsų laisvę. Aš kartais pagalvoju, kad tą užduotį man patikėjo kažkas iš aukščiau“ – sako R. Kaunietis.