1

Mamos gimtinė
Degimų k., Prienų r.
WGS84: 54.710348, 23.817758

Ona Vilkaitė-Lukšienė gimė 1886 m. gegužės 10 d., Degimų kaime (Prienų valsč.). Ten, Klebiškio miško apsupta, tebuvo vienintelė Vilkų sodyba, vietovė neretai vadinta Vilkų lauku. Šeimoje vyriausioji buvo Ona, kartu augo du broliai Jurgis ir Pranas, taip pat sesuo Kazimiera. Tėvams mirus nuo šiltinės, 26 ha Vilkų ūkį ėmėsi prižiūrėti giminaičiai. Onai sulaukus pilnametystės, visa namų ūkio našta teko jai.

Legenda pasakoja, kad kartą brolis Jurgis pasišaipė iš Onos ir ši netruko pareikšti, kad ištekėsianti už pirmo, kuris įsuks į tėviškės kiemą ir pasipirš. 1918 m. iš Juodbūdžio kaimo pas Oną atvažiavo jau 54 metų našlys – Simanas Lukša.

O. Vilkaitė nutekėjo į Veiverių valsčių, Degimuose liko ūkininkauti du jos broliai – būsimi partizanų rėmėjai. 1945 m. birželio 13 d. šiame miške įvyko vienos didžiausių Tauro apyg. Geležinio Vilko rinkt. partizanų kautynės su enkavėdistais. Pastarieji patyrė didelių nuostolių, tačiau jų pridarė ir Vilkams: sudegino Onos tėviškę – senąją sodybą, kurioje gyveno brolio Jurgio šeima su keturiais vaikais: Albina (ryšininkavo), Broniumi (partizanavo, slap. Kėkštas), Marija ir Antanu Vytautu. Nelaimė neaplenkė ir jaunesniojo brolio, eigulio Prano sodybos. Netekusi namų visa Prano šeima su keturiais vaikais prisiglaudė pas seserį Oną Juodbūdyje.

Degimų kautynės ir Vilkus ištikusi tragedija stipriai paveikė Lukšų šeimą. J. A. Lukšos brolis Antanas prisimena: „Matydami šias baisias represijas, neįsivaizduojamą okupanto žiaurumą, dar kartą įsitikinome, kad šitam raudonam marui nesipriešinti doras žmogus negali. Po Degimų sunaikinimo vieną 1945 metų naktį mes, broliai, ir Tėvai kalbėjomės apie tragišką tautos ir giminės likimą. Nepamirštamus žodžius tuomet ištarė Mama: „Vaikai, nepasiduokite priešui gyvi“.

Degimuose išliko Vilkų sodybos vieta po medžiais, šalia stovi atminimo ženklai ir kryžius. Apie Degimų kautynes pasakoja informacinis stendas.

2

J. A. Lukšos tėviškė
Juodbūdžio k., Prienų r.
WGS84: 54.73621, 23.7606

J. A. Lukšos tėviškė – atokioje Juodbūdžio kaimo sodyboje, netoli miško. Šį ūkį Lukšos įkūrė 1924 m., netoli nuo senosios sodybos, kuri sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, vietos. Iki šiol Lukšynėje gyvena Lukšų giminės, šeimos istoriją mena senieji ūkiniai pastatai ir atminimo ženklai.

Lukšų šeima buvo didelė: Simanas iš pirmosios santuokos augino tris vaikus, o su Ona susilaukė dar keturių sūnų: Jurgio (1920–1947), Juozo Albino (1921–1951), Antano (1923–2016) ir Stasio (1926–1947). 33 ha ūkyje darbo netrūko, bet O. Lukšienė su pavydėtina energija rūpinosi vaikų auklėjimu. J. A. Lukšos brolis Antanas prisimena: „Mūsų šeimoje gyvenimo perspektyvą brėžė Mamelė – drąsi, religinga, nenuilstamai darbšti, vaikų auklėjimui ir išsilavinimui reikli moteris. Kiekvienas Jos nurodymu turėjome savo pareigas sąžiningai atlikti – mažiausieji ganė „šimtą žąsų“, paūgėjusieji, prieš išeidami į Veiverius mokslo žinių semtis, padėdavom rytinę ruošą atlikti. Kiek galėdami įsitraukėme į tėviškės gerovės kūrimą – iš Mozūriškių girios parsinešę aplink vaismedžių sodą ąžuoliukus ir liepas sodinome, šlapias dirvas melioravome. Namie darbai be paliovos darbus ginė – čia šienapjūtė, čia jau, žiūrėk – rugiapjūtė.“

O. Lukšienė užaugino keturis sūnus Lietuvai, įdiegė jiems tvirtas vertybes, laimino išeinančius į kovą. Vėliau, pačiai besislapstant Mozūriškėse, jai buvo perduota paskutinė sūnaus Juozo Albino dovana – Kristaus kančios sidabro paveikslėlis su įrašu: „Prisiminimui Brangiai Mamytei“ (1951 m.). Iki savo mirties šį simbolį ji glaudė ir saugojo. Pasakojama, kad Juozas Albinas, tikėdamas Lietuvos laisve, kalbėjo ir apie paminklą Lietuvos partizano Motinai. Juo senosiose miesto kapinėse Kaune, Ramybės parke, pasirūpino J. A. Lukšos brolis Antanas (buvo pastatytas 2010 m., aut. – Vidmantas Gylikis).

3

Veiverių bažnyčia
Kauno g. 39, Veiveriai
WGS84: 54.76564, 23.72649

Šv. Liudviko bažnyčia pastatyta 1853 m., pagrįstai manoma, kad J. A. Lukša joje buvo pakrikštytas. Tai simbolinė vieta, žyminti būsimo Laisvės kovotojo karžygio kaip kataliko gyvenimo kelio pradžią. Religija buvo svarbi visai Lukšų šeimai. J. A. Lukšos brolis Antanas prisimena: ,,Sekmadienis ir atlaidai – šventa. Mamelės nurodymu, visi šeimos vyrai į „bričką“ – ir netrukus Veiverių parapijos bažnyčioje. Per šv. Onos atlaidus šventorius pilnas šurmuliuodavo, paskui giminės ir artimiausi bičiuliai į sodybą suvažiuodavo mūsų varduvininkę Mamą pasveikinti.“

4

Veiverių krašto istorijos muziejus
Kauno g. 54, Veiveriai
WGS84: 54.76639, 23.72634

1866 m. buvusioje Veiverių arklių pašto stotyje buvo įkurta pirmoji Lietuvoje mokytojų seminarija, o 1919 m. – gimnazija (dabartinis gimnazijos pastatas pastatytas 1940 m.).

Mokslo svarba Lukšų šeimoje buvo didelė, tai lėmė ne tik bendras sąmoningumas, bet ir praktiniai pragyvenimo sumetimai. J. A. Lukšos brolis Antanas pasakojo: „Mamelės požiūris į mūsų, vaikų, mokslą buvo toks griežtas, kad nė vienam nekildavo abejonių, gal į mokyklą kokią dieną neiti. Vyriausias sūnus Vincentas, baigęs Veiverių progimnaziją, pavasarininkas, taps ūkio paveldėtoju, o mes, keturi jaunesni sūnūs, privalėsime duoną iš aukštojo mokslo pelnytis – taip Mamos su Tėvuko pritarimu buvo numatyta“.

J. A. Lukša į Veiverių vidurinę mokyklą įstojo 1932 m. rugpjūčio 29 d., čia įsitraukė į moksleivių ateitininkų sąjungos veiklą. Baigimo pažymėjime nurodoma, kad Juozas Albinas mokykloje labai gerai elgėsi, sekėsi gamtos mokslai, piešimas, patenkinami pažymiai iš lietuvių, vokiečių ir lotynų kalbų, istorijos ir visuomenės mokslų, geometrijos, dailyraščio.

2008 m. viename iš Veiverių gimnazijos pastatų įrengta Veiverių krašto istorijos muziejaus ekspozicija, kurios dalis skirta Juozui Albinui Lukšai ir jo šeimai. Čia eksponuojami dokumentai, nuotraukos, knygos, kai kurie asmeniniai daiktai. Ekspozicija taip pat supažindina su J. A. Lukšos bendražygio – Tauro apyg. Žalgirio rinkt. Dariaus ir Girėno tėvūnijos vado Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos gyvenimo ir kovos keliu. Šalimais muziejaus, priešais Veiverių Antano Kučingio meno mokyklą, stovi paminklas Juozui Albinui Lukšai atminti (1996 m., aut. Vidas Cikana).

5

Kauno ,,Aušros” gimnazija
Laisvės al. 95, Kaunas
WGS84: 54.89741, 23.90375

Pabaigęs Veiverių vidurinę mokyklą, 1936 m. rugsėjo 1 d.  J. A. Lukša įstojo į ,,Aušros“ valstybinę gimnaziją, kurioje mokėsi iki 1940 m. gegužės 7 d.; atestatą būsimasis Laisvės kovotojas karžygys gavo pirmąją sovietinės okupacijos dieną – birželio 14-ąją. Gimnazijoje mokyta net trijų užsienio kalbų (lotynų, vokiečių ir rusų), filosofijos pagrindų, kosmografijos, karinio parengimo, buhalterijos, visuomeninių mokslų ir kai kurių kitų dalykų.

Remiantis ,,Aušros“ gimnazijos mokinių sveikatos tikrinimo bylomis, J. A. Lukša buvo vidutinio ūgio ir tvirto sudėjimo. Baigdamas gimnaziją dvidešimtmetis buvo 171 cm ūgio, 70 kg svorio. Turėjo tankius, tamsius ir šiek tiek garbanotus plaukus, mėlynas, truputį žalsvas akis.

Senasis gimnazijos pastatas, kuriame mokėsi J. A. Lukša, neišliko. Naujojo mokyklos pastato fojė yra Laisvės kovotojų – gimnazijos moksleivių – atminimą įamžinanti lenta, kurioje paminėtas ir Juozas Albinas Lukša. Atminimo lenta buvo sukurta dar pirmosios Lietuvos Respublikos metais, vėliau sunaikinta. Lenta atkurta ir atidengta 1993 m. rugsėjo 1 d., joje šalia 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusių V. Dovydaičio, A. Jasaičio ir S. Staniulio pavardžių buvo įrašytos ir 1944–1953 m. partizaniniame kare žuvusių moksleivių pavardės.  

6

Ateitininkų sąjungos rūmai
Laisvės al. 13, Kaunas
WGS84: 54.89687, 23.92486

Katalikiška dvasia Juozas Albinas buvo ugdomas nuo pat mažens, šeimoje, tačiau sąmoningas apsisprendimas tapti katalikiškos ateitininkų organizacijos nariu įvyko Veiverių vidurinėje mokykloje. Juozo Albino aplinkos žmonės prisiminė, kad jis buvo aktyvus ateitininkas, su energija moksleivius kalbino stoti į organizaciją. Pastarosios įtaka būsimo kovotojo asmenybės formavimuisi abejonių nekelia. Gyvas penkių ateitininkų organizacijos principų: katalikiškumas, tautiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas ir  inteligentiškumas įsikūnijimas yra pats J. A. Lukša.

Su ateitininkais būsimasis Laisvės kovotojas karžygis veikė ir studijų Vytauto Didžiojo universitete metais, dalyvavo pogrindinės korporacijos ,,Grandis“ veikloje. Dauguma šios korporacijos narių Kaune tapo antisovietinio pasipriešinimo organizatoriais. Tai dr. Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis, Jonas Senauskas ir kiti. Ateitininkai Kaune sudarė ir Lietuvos aktyvistų fronto vadovybės branduolį. Tai Juozas Milvydas, Pilypas Narutis, Antanas Naudžiūnas, Jonas Pajaujis, Bronius Stasiukaitis, Vytautas Stonis, Romas Šatas, Jurgis Valiulis, Vilius Vileišis ir kiti.

Dalyvavimas ateitininkų veikloje J. A. Lukšai leido įgyti konspiracinio veikimo pagrindus (nuo 1930 m. ateitininkų organizacija buvo draudžiama vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose), užmegzti svarbius socialinius ryšius, kurie padėjo kovoje už laisvę Lietuvoje ir atliekant užduotis Vakaruose.

Ateitininkai vieno iškiliausių savo organizacijos narių taip pat neužmiršo – Ateitininkų namų sodelyje (Lemont, JAV) J. A Lukšos ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę garbei yra pastatytas medinis koplytstulpis (aut. A. Poskočimas).