1

Kabelių girininkija
Kabelių k., Varėnos r. WGS84: 53.953767, 24.293978
(Čia esančioje aikštelėje keliautojai gali palikti automobilius)

Slapstydamasis nuo persekiojimo, J. Vitkus palieka šeimą Kaune ir 1944 m. rudeniop persikelia į Dzūkiją, nuošalų Kabelių kaimą, kur girininkijoje įsidarbina buhalteriu (šiuo metu girininkijos pastate – parapijos namai).

Jau 1944 m. vasarą Kabeliuose susibūrė maždaug dešimties partizanų grupė, kuri renka ginklus, sprogmenis ir ieško ryšių su kitais būriais. J. Vitkus su jais pirmiausia ir susipažįsta. Pirmą susitikimą aprašė būsimasis jo ryšininkas Jonas Grigas-Karvelis:

Vieną vakarą 1944 m. rudenį pas mus atėjo Kabelių apylinkės pirmininkas (jis mūsų nepersekiojo, jo nebijojom) ir pasakė, kad mus kviečia girininkijos buhalteris, nori pasikalbėti ir nurodė, kur jį rasti. Mes penkiese nuėjom naktį. Prie bažnyčios vadinamojoje špitolėj, dviejuose kambariukuose jie dirbo. Du liko sargyboje, trise įėjom, radom vieną. <...> Jis iš karto pradėjo kalbėti apie reikalą, pasisakė, kas esąs. Pirmiausia pasiteiravo apie Šv. Kazimiero draugijos veiklą, klausė, kurie esame „kazimieraičiai“? Prisipažino, kad stebi partizanavimą ir šiaip visą aplinką. Pasakė, kad atvyko čia dirbti, bet, kaip buvęs Lietuvos karininkas, negali likt nuošaly. To jam neleidžia kariškio garbė. Pulkininkas pageidavo, kad kuris nors iš mūsų būtų jo ryšininkas. Jis turėtų jį lankyti ir atlikti visas jo užduotis.

Vietinių partizanų vadui Andriui Valentukevičiui-Bijūnui talkinant, o Karveliui ryšininkaujant, J. Vitkus suformavo Dzūkų grupę, rengė organizacinius dokumentus, mezgė ryšius su kitais partizanų junginiais.

Tuo pačiu metu J. Vitkus bičiuliaujasi su kaimo žmonėmis, su bendradarbiu Broniumi Marčiukoniu (vėliau – partizanu Stumbru), lanko bažnyčią, dalyvauja jaunimo susibūrimuose, šeštadieniais girininkijos patalpose vykstančiuose šokiuose.

Ant buvusios girininkijos pastato sienos – atminimo ženklas, šalimais J. Vitkaus giminių ir parapijos žmonių iniciatyva 2014 m. buvo pastatytas atminimo stendas.

2

Kabelių bažnyčia
Kabeliai, Varėnos r.
WGS84: 53.953714, 24.292864

J. Vitkus buvo giliai tikintis žmogus. Kaimo gyventojų atmintyje išliko kaip besimeldžiantis bažnyčios gale, prie kolonos dešinėje (vadinamojoje vyrų pusėje).

Iki XX a. pradžios Kabeliai bažnyčios neturėjo. Po atkaklių prašymų Vilniaus gubernatorius davė leidimą į Kabelius pervežti 1762 m. statytą Ratnyčios Šv. Baltramiejaus bažnyčios pastatą. 1911 m. ji buvo išardyta, atgabenta arkliais ir pastatyta vietos žmonių dovanotame žemės sklype; 1916 m. perstatyta ir padidinta. 1921 m., jau lenkų okupacijos metu, įkurta Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija.

Kabelių parapijoje nuo pradžių dirbo šviesūs ir drąsūs kunigai. Pranciškus Čaglys mišias aukodavo tik lietuvių kalba, nepaisydamas okupacinės lenkų valdžios nuobaudų. Jis platino lietuvišką spaudą, įsteigė parapijos mokyklą, rėmė „Ryto“ draugijos mokytojus, Šv. Kazimiero draugijos Kabelių skyriaus veiklą. Parapijos namuose būdavo rengiami lietuviški spektakliai, skaitomos paskaitos, koncertuojama.

Taigi, J. Vitkus čia atrado aktyvią lietuvišką, lenkų okupacijos užgrūdintą parapiją. Sužavėtas savo jaunaisiais talkininkais „kazimieriokais“ (taip buvo vadinami  šv. Kazimiero draugijos nariai) ir vildamasis Šv. Kazimiero užtarimo, J. Vitkus pasirinko Kazimieraičio slapyvardį.

3

Sunaikintos Užuraistės partizanų sodybos

Užuraistė, kitaip tariant, už raisto esanti vietovė – Kabelių kaimo dalis. Iš čia pas partizanus išėjo šeši vyrai, jų tarpe trys broliai Kibirkščiai. Šeimos jau buvo išvežtos, namai sunaikinti arba išardyti ir perkelti kitur. Po tremties dalis šeimų į Kabelius nebegrįžo. Taip kaime susidarė beveik kilometro ilgio tuščia, mišku užaugusi spraga... Sovietinės okupacijos metais vietos valdžia perkėlė kaimo pabaigą ženklinantį užrašą, palikdama sunaikintus partizanų namus ir atokesnes išlikusias sodybas už kaimo ribos. Tik atgavus Nepriklausomybę, Užuraistė vėl tapo Kabelių kaimo dalimi.


1) Partizano Adolfo Kibirkščio-Dobilo (kitaip – Strazdo) sodybvietė
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.95942, 24.302866

Adolfas Kibirkštis gimė 1909 m., buvo vyriausias iš brolių. 1944 m. išėjo partizanauti, kitais metais legalizavosi. 1945 m. naktį iš lapkričio 14 į 15 d. buvo suimtas, pateko į Alytaus kalėjimą, iš kurio 1946 m. balandžio 16 d. pabėgo kartu su kitais kaliniais. Vėl prisijungė prie partizanų, priklausė Dainavos apyg. Kazimieraičio rinkt. Gardino grupei. Žuvo 1947 m. spalio 4 d. prie Margionių, buvo palaidotas Marcinkonyse.

Žūties aplinkybes prisiminimuose aprašė Antanas Suraučius-Tauras:

Partizanai sunaikino siauro geležinkelėlio į Gudo šalies giriją krovininį traukinį medienai gabenti į Marcinkonių stotį su to traukinio apsauga. Grįžtančius iš žygio partizanus netikėtai užklupo Margionyse marcinkoniškis garnizonas, žuvo penki partizanai.

1946 m. A. Kibirkščio šeima išvežta į Sibirą. 1948 m. gegužės 22 d. bolševikai ištrėmė Adolfo brolį Joną. 1957 m. sugrįžęs iš tremties jis atstatė namus, užveisė naują sodą, kuris dabar žymi sodybos vietą, namams vėliau sudegus.


2) Partizano Prano Kibirkščio-Lizdeikos (kitaip – Šarūno) sodybvietė
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.96118, 24.302895

Pranas Kibirkštis gimė 1925 m., prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai išėjo partizanauti, 1945 m. legalizavosi. Tų pačių metų naktį iš lapkričio 14 į 15 d. buvo suimtas, pateko į Alytaus kalėjimą, iš kurio 1946 m. balandžio 16 d. pabėgo kartu su kitų kalinių grupe. Tuomet vėl prisijungė prie partizanų, tapo Dainavos apyg. Kazimieraičio rinkt. DLK Vytauto tėvūnijos štabo nariu.

P. Kibirkštis žuvo 1949 m. sausio 25 d., Palkabalio miško bunkeryje. 1948 m. pavasarį Merkio būrys minėtame miške įsirengė erdvų bunkerį, jame įsikūrė DLK Vytauto tėvūnijos vadavietė. Bunkerį išdavė agentas Kirvis. Nelygioje kovoje žuvo pagrindinė Merkio būrio sudėtis – dešimt partizanų, tarp jų P. Kibirkštis ir tėvūnijos vadas Adolfas Baublys-Merkys.

Partizanų kūnai buvo niekinami MGB Varėnos apskrities skyriaus būstinės kieme, vėliau naktį slapta užkasti. Tik 1996 m. prabilo liudininkas, atsitiktinai matęs užkasimo vietą. 1996 m. rugpjūčio 10 d. partizanų palaikai buvo iškilmingai palaidoti Perlojos bažnyčios šventoriuje.

P. Kibirkščio šeima į Sibirą išvežta 1946 m., sodybvietė užaugo mišku, neliko jokių čia buvusio gyvenimo ženklų.



3) Partizano Vinco Kibirkščio-Ramūno sodybvietė
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.961246, 24.30475

Vincas Kibirkštis gimė 1919 m., buvo išsilavinęs, šviesus žmogus. Apie jį A. Suraučius-Tauras prisiminimuose rašė: Susitikau su Vincu Kibirkščiu, slapyvardžiu Ramūnas. Kilimo jis iš pačių Kabelių, ėjęs mokslus Vilniuje, vėliau dirbęs, berods kriminalinėje policijoje. Anksčiau pažinojau jį kaip Marcinkonių krašto lietuvį inteligentą. Su Ramūnu tekdavo daugiau pasikalbėti nuošaliai jau Lietuvos Vilniuje, ir vėliau kovos metais, iki atslenkant sovietų frontui. Svarstėme saugumo, kontržvalgybos, drausmės ir moralės išlaikymo klausimus. <...> Jis buvo dirbęs Lietuvos saugume. Pirmoje sovietų okupacijoje pasitarnaudavo savo specialybe lietuvių pogrindžiui, dalyvavęs lietuviškame saugume vokiečių okupacijos metais. Pasidalindavo savo patirtimi ir žiniomis. Aptariama padėtis dėl sovietinio saugumo metodų nebuvo jam naujiena, jis kartu aiškino, kokių reikia imtis kontrpriemonių.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai V. Kibirkštis išėjo pas partizanus, 1945 m. legalizavosi. Tų pačių metų naktį iš lapkričio 14 į 15 d. buvo suimtas, pateko į Alytaus kalėjimą, iš kurio 1946 m. balandžio 16 d. kartu su kitų kalinių grupe pabėgo. Prisijungė prie partizanų, priklausė Dainavos apyg. Kazimieraičio rinkt. Gardino grupės Gražuolio būriui. Žuvo 1948 m. gegužės 15 d., palaikų likimas nežinomas.

V. Kibirkščio šeima buvo išvežta 1946 m., po tremties į Lietuvą nebegrįžo. Sodybos vietoje auga seni maumedžiai ir ąžuolas.



4) Partizano Motiejaus Kraunelio-Balandžio sodybvietė
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.962833, 24.309731

Motiejus Kraunelis gimė 1916 m., ūkininkavo, vertėsi sunkokai, šeima augino dvi dukras.

Į mišką išėjo 1944 m., kitais metais legalizavosi. 1945 m. naktį iš lapkričio 14 į 15 d. buvo suimtas, pateko į Alytaus kalėjimą, iš kurio 1946 m. balandžio 16 d. pabėgo su kitų kalinių grupe. Prisijungė prie partizanų, priklausė Dainavos apyg. Kazimieraičio rinkt. Gardino grupei. Žuvo 1949 m. kovo 5 d., palaikai buvo niekinami prie Marcinkonių stribyno. Palaidotas Kabelių kaimo kapinėse.

M. Kraunelio šeima į Sibirą išvežta 1946 m., į Lietuvą nebegrįžo. Sodybvietė užaugo mišku, neliko jokių čia buvusio gyvenimo ženklų.

4

Partizano Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno bunkeris ir žūties vieta
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.963884, 24.323689 (bunkerio duobė)WGS84: 53.963417, 24.324209 (paminklas)

Tai vienas iš pirmųjų Kabelių partizanų bunkerių. Jį kasant talkino kaimo žmonės, o iškastos žemės buvo pilamos į Grūdos upę. Slėptuvė kurį laiką naudota kaip pagalbinė J. Vitkaus-Kazimieraičio vadavietė.

Andrius Valentukevičius-Bijūnas kartu su ryšininku J. Grigu-Karveliu buvo artimiausi J. Vitkaus-Kazimieraičio pagalbininkai. Po Bijūno žūties 1946 birželio 16 d., Kazimieraitis apsisprendė pasitraukti iš tarnybos girininkijoje ir po kelių dienų pasitraukė į Cimakavą.

Laisvės kovotojo žūties aplinkybės aprašytos Dzūkų grupės štabo veiksmų dienoraštyje:

BIJŪNAS pasakė, kad gavo pranešimą:

BIJŪNO stovykla žinoma NKVD-tams, ir artimiausiu laiku gresia užpuolimas. BIJŪNAS leido vyrams išsisklaidyti kaimo apylinkėse. Rašomoji mašinėlė, radijas ir dokumentai paslėpti. BIJŪNAS anksti ryte nori grįžti į stovyklą išklausyti paskutinių naujienų per radiją. <...> Greitai sužinota, kad NKVD-istai apsupo BIJŪNO stovyklą ir, kai jis grįžo su vienu partizanu, sutiko ugnimi. Partizanas nėrė į krūmus ir pabėgo, o BIJŪNAS, prabėgęs krūmus, pasuko į pievą ir krito į upelį. Tačiau išplaukė, pakilo ir bėgo į mišką kaimo kryptimi. Miške BIJŪNĄ pasitiko kulkosvaidžio ugnis ir nukovė.

Atminimo ženklą pamiškėje pastatė sūnus Kostas Valentukevičius, praėjus 60 m. po tėvo žūties. Iš šios vietos ir iš bunkerio paimtos žemių saujos 2018 m. buvo įkastos Lukiškių aikštėje kartu su kitomis partizanų relikvijomis.

Nušautą Bijūną enkavedistai nurengė, įmetė į bunkerio įėjimą ir užvertė šakomis. Drabužius ir asmeninius daiktus nešė į kaimą mainyti į degtinę, taip pat parodė Bijūno žmonos seseriai Marei, kuri radusi kišenėje bendrą Bijūno ir jo žmonos Malvinos nuotrauką, pranešė šiai apie vyro žūtį. Naktį kaimo žmonės slapta paėmė kūną ir, padirbdinę karstą, kitą naktį palaidojo Kabelių kapinėse.

5

Pirmoji Kazimieraičio vadavietė
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.9443274, 24.3100380 (spėjama)

Žvelgiant į tolį, dešiniau Kabelių pasienio užkardos, vietoj lygių pievų reikėtų įsivaizduoti pelkėtus miškus ir krūmynus. Čia buvo tokios šlapynės, kad kabeliškių genamos karvės klimpdavo iki pilvų. Tarp šių pelkynų buvo nemaža išsišakojusi aukštuma, vadinama Astravu. Joje 1945 m. pavasarį Kabelių partizanai įrengė Kazimieraičiui „darbovietę“. Čia vykdavo susitikimai su iš kitur atvykusiais partizanais, buvo rengiami ir spausdinami kuriamo Dzūkų rinktinės štabo dokumentai.

Sovietų okupacijos metais įvykdyta melioracija taip stipriai pakeitė aplinką, kad tikslios vadavietės vietos nustatyti nebeįmanoma. Bet išliko gana tikslus jos aprašymas:

Pro pradėjusį žaliuoti brūzgyną galima buvo pastebėti iš šatrų suręstą sienelę, maskuoto stogo kraštą, ilgiau žvalgęs – paeidamas kiek į šalį ir dar arčiau – pamačiau iš kampo meistriškai padarytą rentinį. <...> Apsidairiau viduje: patalpa kambario dydžio, patogu gyventi ir dirbti jame. Gultas, stalas, dar koks staliukas, kėdė ir keli kelmeliai atsisėsti. <...> Būstinėje buvo rašomoji mašinėlė ir spaudinių dauginimo priemonės bei besibaigianti popieriaus atsarga. <...> Pasieniais buvo sudėtos ištisos rietuvėlės suruoštų spaudinių. Ir viskas pagaminta vieno žmogaus, gal kiek padedant techniškai Bijūnui ir anam antram kovotojui (iš A. Suraučiaus-Tauro prisiminimų).

Manoma, kad ši vadavietė buvo išduota ir 1945 m. birželį sudeginta iš Berštų atvykusio garnizono.

6

Partizanų rėmėjų Juozo ir Mikalinos Karlonų namai
Kabelių k., Varėnos r.
WGS84: 53.950368, 24.2952

Juozas Karlonas (g. 1905 m. Šklėriuose) ir Mikalina Volungevičiūtė-Karlonienė (g. 1901 m. Kabeliuose) buvo vieni iš šviesesnių, labiau pasiturinčių kaimo žmonių. Jų namuose gyveno J. Vitkus, kol dirbo Kabelių girininkijoje (turėjo atskirą kambarį su langais į gatvę). Šeimininkai įnamį pagarbiai vadino ponu, bet mylėjo lyg šeimos narį. Dukra Aliutė, tada vos 6–7 metukų, bėgdavo girininkijon po darbo „poną“ namo parlydėti. Sakė, ir ant rankų paėmęs ją panešdavo, ir pašnekindavo, ir jos kalbas kantriai išklausydavo.

Kai legaliai gyventi tapo pavojinga ir teko pasitraukti miškan, į Karlonų namus J. Vitkus sugrįždavo pavalgyti, kartais pernakvoti. Jei kaime ramu, šeimininkai už tvarto, ant šatros užrišdavo baltą rankšluostėlį – esą saugu pareiti.

Šeimininkas Juozas turėjo namuose staliaus dirbtuvėlę. Jos kampe iškasė slėptuvės duobę, uždengė lentomis, kurios paspaustos atšokdavo. Kai naktį į duris imdavo belsti garnizonas, motina priemenėje jiems šaukdavo palaukti, leisti bent suknelę užsisegti. Tuo metu Kazimieraitis šokdavo slėptuvėn, šeimininkas Juozas ją uždaręs dar ant viršaus saują skiedrų užpildavo. O Kazimieraičio lovon atsiguldavo šeimininkų sūnus. Kiek rusai betikrino, ir po lovom, ir spintose žiūrėjo, bet niekada nieko nerado.

Kai Kabeliuose buvo nebesaugu, vieną 1945 m. birželio naktį J. Grigas-Karvelis Kazimieraitį išvedė link Cimakavo, perdavė Edvardo Juknaičio-Juozaičio būrio globon.

Pasakojama, kad sužinoję apie Kazimieraičio žūtį, Karlonai partizanų vado labai gailėjo ir verkė, netgi Šv. Mišias bažnyčioje užpirko.