Jei kilo klausimas, kiek daugiausia kilometrų galėjo nueiti vienas partizanas ir kas jis galėtų būtų, mūsų akys turėtų krypti į P. Bartkų-Žadgailą. Keliavimas, ieškant ryšių tarp partizanų dalinių, siekiant jų suvienijimo, buvo nuolatinė jo būsena. Tam, kad sukurtų patikimą ryšininkų tinklą, kuris kaip voratinklis buvo apraizgęs visą Lietuvą, Žadgaila daug ir nuolatos bendravo su laisvės kovą rėmusiais žmonėmis.

Jaunas, veržlus, švelnaus būdo, įtaigų žodį turintis vyras vienijant Lietuvos partizanus buvo dešinioji savo antros kartos pusbrolio Jono Žemaičio-Vytauto ranka. Ryškiausias juos skyręs dalykas – 16 metų skirtumas. Kartą vienos rinktinės vadas laiške priekaištavo J. Žemaičiui, kad šis pasiduodantis P. Bartkaus – studenčioko – įtakai. Pastarasis į tai atsakęs, kad visiškoje kieno nors įtakoje man būti neteko, bet aš džiaugiuosi, kad sugebu pasiduoti, nors daug jaunesnio už mane, kovotojo gerai įtakai.

1941 m., būdamas šešiolikos, P. Bartkus buvo areštuotas už antisovietinę veiklą ir tik dėl amžiaus paleistas. Tai dar labiau sustiprino patriotinius jausmus ir studijuodamas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje jis įsiliejo į Lietuvos laisvės armiją, telkė bendraminčius iš gimtojo kaimo apylinkių.

Per penkis aktyvios partizaninės kovos metus Žadgaila matė visko: susidūrimų su raudonaisiais partizanais, artimųjų areštus ir išdraskytus namus, patyrė nelaimingos meilės, kovos draugų žūtį. Nežiūrint į tai, niekada nenustojo tikėti laisva Lietuva. Jis – idealistas iki paskutinės gyvenimo akimirkos, kuri ištiko sulaukus vos 24-erių.

P. Bartkus-Žadgaila buvo svajotojas. Tą liudija studijų metais lankyti sklandytojų kursai, tą puikiai iliustruoja anuomet ir šiandien dainomis pavirtusi jo poezija. „Ko taip baisiai nusiminę“, „Liki sveika, mergyte mano“, „Drebėkit, visi bolševikai“ – tai tik nedidelė dalis žinomų jo dainų. Ryšininkė, politinė kalinė Elvyra Tugaudytė-Savickienė, slapyvardžiu Švendrė, gyvenusi Pušiniškių kaime, Radviliškio rajone, mena susitikimą su Žadgaila ir savo močiute knygneše Veronika Žilinskiene:

Pas močiutę vieną kartą atēja (aš pas kaimynus buvau šokiuose), kaip mes slapyvardžiu vadindavom Bartkų – Dargis. Nu, ir namiškių klausia kur aš. [Jam] saka: „Pas kaimynus šokiai, yra ten.“ [O] močiutė atsikėlė, paimė tarką, saka: „Jūs ištarkuokit užpakalius tiems šokėjams“. [Bartkus] saka: „Močiute, gi ten Jūsų anūkė“. Saka: „Mana anūkei – pirmutinei.“

Tuomet P. Bartkus tik apkabino močiutę ir padėkojo už palaikymą (prisiminimai užrašyti 2013 m.).

Už pasiaukojančią kovą P. Bartkui-Žadgailai po žūties buvo suteiktas aukščiausias partizanų apdovanojimas – Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas, palydėtas bendražygio Juozo Šibailos žodžiais: „Tebūnie Brolio Žadgailos gyvenimas ir pasiaukojimas pavyzdžiu visiems Lietuvos partizanams ir visiems lietuviams.“

Gimė P. Bartkus 1925 m. gegužės 30 d. Pakapurnio k. (Raseinių valsč.), žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miško (Grinkiškio valsč.) stovykloje, pakeliui į LLKS Gynybos pajėgų štabą eiti Organizacinio skyriaus viršininko pareigų ir padėti LLKS Gynybos pajėgų vadui Adolfui Ramanauskui sustiprinti Organizacinį sektorių.


Žinomi P. Bartkaus slapyvardžiai (chronologine tvarka):

Sakytiniai: Kostas, Dainius, Mikas, Sąžinė, Vytis, Zenius, Martynas, Dargis, Agrikolis, Kaimynas, Danyla
Rašytiniai: Vargietis, Viskantas, Rimgaila, Žemkentis, Gembė, Mažrimas, Žadgaila
Literatūrinis: Alkupėnas
Petrauskienė, 2023 m.